7F6A8548

(nuotraukos aut.: Sigita „Drugelio spalvos“, nuotraukoje – Herojaus Poniaragis ir jausmų akmenys)

Vieną vakarą, gerdama čiobrelių arbatą ir mėgaudamasi 3-jų minučių mamai skirtu poilsiu, susimąsčiau, ką mes sakome žodžiais ir veiksmais savo vaikams apie gyvenimą? Jis sunkus ar lengvas? Smalsaudama to užklausiau savo 6 metų sūnaus: “Kai dirbi – sunkus, kai ilsiesi – lengvas”. Nors atsakymas nenustebino, vis dėlto iš šio jo atsakymo natūraliai kyla du klausimai: kodėl mano vaikui darbas asocijuojasi su sunkumais? Ir kaip yra iš tikrųjų su tuo gyvenimu?  

Mano mėgstamas psichoterapeutas Scott Peck savo knygoje “Nepramintuoju taku” vienareikšmiškai ir gan tiesmukai drėbteli atsakymą į antrąjį klausimą: “Gyvenimas yra sunkus ir jei tu galvoji kitaip, esi savo nesuvokime lyg pasimetęs ežiukas savo rūke. To rūko spalvos raibuliuoja nusiskundimais neišmatuojamos gyvenimo naštos, lyg čia, šiame pasaulyje, mes būtume susirinkę šventei, o ne nuolatiniam tobulėjimui.” Scott mūsų klausia: mes norime dejuoti ar spręsti gyvenimo problemas? Nes nuo mūsų priklauso, ko mes išmokysime savo vaikus. Tik pasitelkus savidrausmę galime lengviau keliauti šiuo gyvenimo keliu ir lengviau ištverti skausmą, frustraciją ir liūdesį, ar bet kurį kitą nemalonų jausmą, kurį sukelia susidūrimas su gyvenime pasitaikančiomis problemomis.

Man jau vien šis tekstas skamba sunkiai ir net liūdnai. Na, negi šiame gyvenime nėra laimės, meilės, o vien tik problemos, sunkumai ir rūkas? Garsiai samprotaudama su jau atšalusia čiobrelių arbata girdžiu savo mamos atsakymą: “Viskas priklauso nuo požiūrio”! Kinkuodama galvą pritarimo ritmu sutinku su ja. Vis dėlto… kad ir kaip pervadintume problemas, į iššūkius, dvasines pakopas ar kokia kita įkvepiančia sentencija, mums vis vien yra du keliai, arba skųstis jais, arba pripažinus juos, spręsti, nes iš to susideda visa gyvenimo esmė.

Juk kas pažadina mūsų drąsą, išmintį, gebėjimą susiderėti, gebėjimą išsikovoti, vystytis intelektualiai, dvasiškai, emociškai? Kas moko, įgalina mus? Jau numanot, kur lenkiu… Benjaminas Franklinas sakė: „Tai, kas skaudina, ugdo”. Taigi, susidūrimas su problemomis ir skausmas, lydintis jų sprendimą, yra normalus reiškinys, kurį reikia išmintingai priimti. Sakau išmintingai, bet dažnai mes bijome skausmo ir kai jis tik išdygsta tarpduryje, neriam kuo toliau nuo jo pasitelkdami įvairiausius įnagius, kaip užmaršumą, delsimą spręsti, ignoravimą, netgi vaistus. “Stengiantis pabėgti ir pasislėpti nuo teisėtos kančios, kylančios iš problemų sprendimo, mes tuo pačiu vengiame ir tobulėjimo, reikalingo toms problemoms spręsti”.

zvaigzdes_Fotor

Tai, ko gi mes išmokysime savo vaikus? Kokius mes rodome pavyzdžius pasiekti psichinės ir dvasinės sveikatos? Ar mes mokome savo vaikus suprasti problemų sprendimo ir kančios būvimo neišvengiamumą? Ar mokome juos tiesiai žiūrėti į problemas ir išgyventi jų lydimą skausmą? Yra keturios priemonės, kurias pateikia Scott, padedančios išgyventi problemų skausmą, mokančios mus nuosekliai veikti ir sėkmingai jas spręsti. Scott problemų išgyvenimo priemonės:

  • Pasitenkinimo nutolinimas.

Užduotis tėvams: ugdyti savo vaikus, kad pirmiau pareigos, vėliau malonumas.

  • Atsakomybės prisiėmimas.

Uužduotis tėvams: padėti vaikui prisiimti atsakomybę už problemą, tik tada jis galės ją išspręsti.

  • Ištikimybė tiesai.

Užduotis tėvams: padėti savo vaikams susidaryti jų tikrovės žemėlapį.

  • Pusiausvyros laikymasis.

Užduotis tėvams: padėti vaikui suvokti, kad pusiausvyros praradimas gali būti skausmingas ir kas gali padėti išlaikyti pusiausvyrą.

Tai tikrai paprasti įnagiai, kuriais visi vaikai iki 10 metų įgunda naudotis. Reikia tik pasiryžimo ir…. dar vieno čiobrelių arbatos puodelio, gal dar bent 7 min tylos, kad mintytume toliau apie šiuos keturis įnagius. Bet apie visa tai kitą kartą.

 

susimąsčiusi, Herojaus nuotykių ieškotoja Lina B.

lina_iskirpta