apsikabine-karaliai

        KARALYSTĖ BE KARALIŲ

Individualus ugdymas arba ugdymas mano vaikui

img_4119_fotor

Ar įsivaizduojate karalystę, kurioje visi turi lygias galimybes, teises, joje nėra karalių, tačiau tai yra karalystė. Tai nėra W. Disney’aus tipo karalystė, kurioje darbštumas ir gerumas apdovanojamas karališku titulu. Tai taip pat nėra vieta, kurioje lygias teises reikia išsikovoti, kaip tai darė V. Goldingo „Musių valdovo“ vaikai. Taigi, tai karalystė, kurioje kiekvienas turi lygias galimybes, bet nereikia dėl to kovoti. Karalystėje be karalių visi gauna tai, ko jiems tikslingai reikia. Karalystės be karalių gyventojai – vaikai ir suaugę. Vaikas yra lygus suaugusiajam, o suaugusysis lygus vaikui. Karalystėje be karalių yra visko, ko reikia augti, bet neperaugti. Visi karalystės žmonės gyvena vienoje menėje.

Augdamas vaikas greitai supranta, kad karaliavęs namuose jis greitai turi išmokti gyventi tarp daugybės kitų tokių pačių karalių. Pradedant namais, ši erdvė vis didėja. Iš namų į darželį, iš darželio į mokyklą, iš mokyklos į universitetą, iš universiteto į… platų ir beribį pasirinkimų pasaulį, kurio pamatus turi statytis pats iš viso to, ką iki tol išmoko, sukūrė, suprato . Vaikas jau nuo mažų dienų turi išmokti adaptuotis socialinėje aplinkoje, kurioje yra vienas iš daugelio. Svarbiausia – tvirta pradžia. Vaikas, adaptacijos periodu augęs emociškai stabilioje aplinkoje, kurioje vengiama neigiamų emocijų ir aplinkos dirgiklių, turės galimybę realizuoti save daugiau kuriant, nei griaunant. Gyvename stipriai besikeičiančioje aplinkoje, todėl ir požiūris į adaptaciją turėtų kisti. Mes esame kitokie, nei buvo mūsų seneliai. Mūsų vaikai yra kitokie, nei esame mes. Keičiasi gyvenimo aplinkybės, keičiamės ir mes.

Individualus ugdymas šiandieniniam vaikui yra labai naudingas. Vaikui, kuris nepriima dėstomos pamokos informacijos, būdamas vienu iš dvidešimties, vaikui, kuris grįžęs namo nesusigalvoja kitokios veiklos be laiko su technologijomis, vaikui, kuris turi platų spektrą įvairių papildomų veiklų, hobių pasirinkimų. Vaikui, kurio ateitis yra IT ir susijusios sritys. Vaikui, kuriam N. Armstrongo žingsniai mėnulyje nekelia nuostabos, o sulaukęs žinių apie išmaniausią pasaulyje telefoną, jis net nestabteli ir klausia: o kada bus naujas? Ne informacija šiandien yra vertybė, kadangi ji yra pasiekiama visiems, o vaikas dažnai žino daugiau nei suaugęs. Vertybė yra informacijos pateikimas: kaip, kur, kada, kiek ir su kuo.

 

LAIKAS

Pirmas individualaus ugdymo privalumas yra laikas, skirtas vaikui. Mokydamasis su mokytoju, kuris gali skirti jam visapusišką dėmesį, atsakyti į klausimus atsižvelgdamas ne tik į vaiko charakterį, bet ir tuometines emocijas. Paklausite, kam to reikia? Vaikas, mokydamasis jam jaukioje aplinkoje ir jam priimtinais, patinkančiais būdais, informaciją priims daug kokybiškiau ir per daug trumpesnį laiką. Tad individualiai dirbdami pasiekiame rezultatą – per trumpą laiką vaikas gauna kokybišką mokymą. Tad likęs laikas gali būti skirtas… atradimams, kūrybai, kitai saviraiškai.

Tėvams. Tėvų laikas, skirtas vaikui, yra pagrindinis tvirto ryšio kūrimo mazgas. Su kiekvienu atsakytu klausimu, su kiekvienu apkabinimu, su kiekvienu pasivaikščiojimu po parką, su kiekvienu žaidimu kartu ryšys vis stiprėja. Nereikia pamiršti, kad kalbame apie tiesioginį laiką su vaiku, kadangi visi galime pasakyti, kad net ir darbe savo laiką skiriame vaikams, kadangi dirbame dėl jų, kuriame jiems ateitį. Taip, tai nėra netiesa. Tačiau kaskart žiūrėdami sporto varžybas arba gamindami vakarienę, stabtelkime, atsisukime ir pažiūrėkime, ką veikia mūsų vaikas. Pasiūlykime pabūti kartu. Pabūti kartu, stebint sporto varžybas, gaminant vakarienę ar atliekant namų užduotis. Skirkime jiems individualaus laiko.

Pedagogams. Laikas, skirtas asmeniškai mokiniui, yra vertingesnis nei puikiai paruošta pamoka. Mokytojas, kalbėdamas apie Trojos karą ar M. K. Čiurlionio kūrybą, skyręs laiko atsakyti į tuo momentu gal ir netiesiogiai su tema susijusius klausimus, įvykdys kokybiškesnę ugdymo programos dalį, nei tiesiog bendrai kalbėdamas apie faktus.

 

TIKSLINGAS LAIKAS

Viena iš 5 vaiko meilės kalbų yra „būvimas kartu“ ir tai yra didžiausias individualaus ugdymo principas. Paklausus vaiko, kodėl jam patinka mokytojas ar kodėl jis galvoja, kad tėvai jį myli, vaikas atsako: „Nes jis būna su manimi, mes kartu veikiame įvairius dalykus“. Smalsumui patenkinti, kitos keturios „meilės vaikui kalbos“: fizikinis kontaktas-apkabinimai, palaikymas, dovanos ir pagalba reikiamu laiku („The 5 Love Languages of children“).

Tėvams. Laiką reikia suvokti teisingai. Daug dirbau, nupirkau namą su dideliu kiemu, kuriame vaikai gali lakstyti, žaisti ir mėgautis vaikyste. Laikas su tėvais tampa vertingas tada, kai tame kieme kartu dalyvauja abi pusės. Tačiau jei vaikai bėgioja kieme, o tėvai užsiėmę savais reikalais – tai nėra tikslingas laikas, skirtas vaikui. Nemaišykime vaiko poreikių patenkinimo ir buvimo kartu. Sporto, meno ir kitokie užsiėmimai, į kuriuos vežame vaikus, yra vaiko poreikio patenkinimas, o buvimas kartu, jei iki užsiėmimo ir po jo, atsiriboję nuo kitų dienos rūpesčių, bendraujame su vaiku. Laikas vaikui tikslingas tampa tada, kai pradedam skirti terminus „kiemas vaikui“ ir „mes kieme“.

Pedagogams. Asmeninis mokytojo kontaktas su mokiniu atveria galimybes ne tik išklausymui, bet ir diskusijai, temos plėtrai, netikėtiems atradimams, galbūt jau seniai gerai žinomai temai. Laikas, skirtas tik mokiniui, vertingas dėl galimybės komunikuoti. Mokinys mokosi iš mokytojo, o mokytojas mokosi iš mokinio. Kartu atrandamos unikalios idėjos, o įdomiai pateikta, aptarta informacija įgauna tiek akademinės, tiek socialinės, tiek kūrybinės vertės.

 

INDIVIDUALUS TRIKAMPIS

Vaikas + tėvai + mokytojas

karararar

Ugdymas turi suteikti galimybę įsitraukti visoms trim grupėms. Jis turi būti lankstus. Jeigu   pedagogas vaiką mokys vienų principų, o namuose jis bus ugdomas visai kita linkme – piramidė bus nestabili ir ugdymas netaps tikslingas. Tėvų ir pedagogų tikslai ir ugdymo principai turi sutapti, kadangi abu ugdo vieną ir tą patį vaiką. Stabilumas leis vaikui įsisavinti ir priimti diegiamas idėjas ir principus. Individualus ugdymas suteikia galimybę skirti daug laiko šiai trišalei komunikacijai. Galimybė atsakyti į visus vaiko, tėvų ir pedagogų tarpusavio klausimus leidžia tikslingai siekti vieno bendro tikslo – ugdyti asmenybę.

Tėvams. Vykdyti bendrą nustatytą planą. Kalbėtis, tartis su vaiku ir pedagogu.

Pedagogams. Vykdyti bendrą nustatytą planą. Kalbėtis, tartis su vaiku ir tėvais.

RIBA

Skiriant daug dėmesio vienam žmogui, atsiranda dilema, kaip rasti ribą tarp kokybiško ir naudingo dėmesio asmenybės ugdymui ir tradiciškai mūsų senelių vadinamo „lepinimo“. Vaikas, kuriam dėmesys yra savaime suprantamas dalykas, tam tikrais augimo etapais pradeda manipuliuoti, tikrinti tam tikras ribas. Tad, pirmiausia, pradedant „dalinti“ dėmesį, derėtų nusibrėžti tam tikrus rėmus, principus, kurių reikės laikytis viso ugdymo metu. Šią situaciją gerai iliustruoja vaikiškos knygos „Haroldas ir violetinė kreidelė“ principas. Knygos siužetas yra labai paprastas: Haroldas turi stebuklingą violetinę kreidelę ir viskas, ką šia kreidele nupiešia jo vaikiška ranka, tampa tikra. Jei Haroldas užsimano pasnausti, jis nusipiešia minkštų patalų lovą ir jau gali saldžiai snausti. Atrodo, kad stebuklinga kreidelė gali išspręsti visas jo problemas. Tačiau, svarbiausia, kad šiame pasakojime susiduria dviejų tikrovių taisyklės. Net ir turėdamas stebuklingą daiktą, Haroldas turi paklusti tikrovės dėsniams. Pavyzdžiui, lipdamas ant nupiešto kalno, Haroldas turi saugotis, kad nenukristų. Lipdamas jis paslysta ir pradeda kristi žemyn, nes net ir kreidelėms tikrovėje galioja gravitacijos dėsniai. Todėl norėdamas išsigelbėti jis nusipiešia, tarkim, parašiutą arba balioną. Kitaip sakant, knygoje susipina dvi tikrovės: kasdienė ir stebuklinga. Nors Haroldas ir turi stebuklingą daiktą, juo gali naudotis tik paklusdamas tikrovės dėsniams.

Tad net ir turėdamas visas karalystės privilegijas, turi laikytis ribos, kuri neperžengtų karalystės principų, ir netyčia nepradėtų augti karalius. Gali daryti viską, tačiau pagal taisykles. Gali klausti visų klausimų, bet atsakymų ieškoti kartu. Gali pasakyti ne, tačiau tada turi pasiūlyti alternatyvą. Gali įsigyti augintinį, bet privalai juo rūpintis besąlygiškai. Gali žiūrėti animacinį filmą, tačiau tam tikru laiku. Gali išimti iš lentynos žaidimą, tačiau pažaidęs, turi sutvarkyti ir padėti į vietą. Esi karalystėje, turi viską, gali viską,  tačiau nesi karalius.

 

Tėvams. Dėl besąlygiškos meilės vaikui dažnai šią ribą nustatyti nėra lengva. Tačiau kiekviena šeima šias ribas gali sukurti ir nustatyti jiems priimtina forma, laužant standartus, tarkim, atsisakant kategoriškumo. Galime sugalvoti kuo pakeisti žodį „ne“, kad taisyklių ir ribų nustatymas virstu bendru šeimos žaidimu. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „ne“ mūsų šeima vartos žodį „plyta“.

Pedagogams. Svarbiausia šią ribą nustatyti, atrasti nuo pat pradžių. O jei šie nustatymai vyksta dalyvaujant ir vaikui – tobula. Kartu, lygiomis teisėmis su mokytoju mokinys nustato principus, kurių reikės laikytis, norint pasiekti gerų rezultatų. Mokinys bus apdovanotas privilegija pasisakyti ir būti lygiu su mokytoju, o mokytojas užsitarnaus ne tik pagarbą, bet ir draugystę.

SAUGUS IR ŠILTAS SANTYKIS

img_4100_fotor_fotor

Draugystė – mokytojas ir mokinys, tėvai ir vaikas, mokytojas ir tėvai. Kuo daugiau laiko praleidžiame kartu (tiek mokytojai, tiek vaikai su tėvais), kuo labiau pažįstame vieni kitus, tuo saugiau jaučiamės bendraudami tarpusavyje. Išauga pasitikėjimas vieniems kitais, saugumo pojūtis. Sukuriama aplinka, kurioje nestabdomas ne tik verbalinis bendravimas, bet ir emocijos. Kuo tokia draugystė naudinga ugdymui?

Tėvams. Draugystė yra tėvystės pagrindas. Aš nesu už vaiką didesnis. Aš esu tas žmogus, su kuriuo jam saugu, gera, linksma, liūdna, sunku. Aš esu draugas, kuris yra šalia. Šis šiltas ir saugus ryšys leidžia vaikui atsiskleisti taip, kaip jam iš tiesų reikia. Tai, ko kartais nepasako tėvams, pasako draugui. Draugystė suteikia saugumo jausmą nevaržant savęs. Tokia savijauta leidžia ugdyti ir ugdytis asmenybei.

Pedagogams. Mokytojas, norėdamas užsitarnauti ne tik pagarbą, bet ir draugystę, turi nusiimti karūną. Būti mokinio, vaiko draugu yra didesnė garbė, nei būti tuo, kurio iš „pagarbos“ bijoma. Mokytojas, užmezgęs draugystę su vaiku, pasieks daug geresnių rezultatų, nes neturės jokių barjerų bendraudamas. Draugystė leidžia taikytis prie savijautos ir emocijų, tad jei lietingą trečiadienį nepavyko suvokti Petsono katino Finduso filosofijos, pavyks penktadienį, nes tą dieną prieš pamoką kartu pažaisime šachmatais. Šilti mokinio ir mokytojo santykiai sukuria galimybę neprognozuojamam augimui tiek vaiko, tiek pedagogo ugdyme. O jei mokytojas nenori būti to dalimi, jis nėra mokytojas (juk „Google“ paskelbta daugiau informacijos, nei labiausiai apsišvietęs pedagogas žino)… o net ir šis tinklas kasdien auga.

 

LAISVĖ SAVIRAIŠKAI

Žmogaus kūrybiškumas – mūsų ateitis. Tai rodiklis, kuris nulems ateities kartų sėkmę tobulo mokslo, technologijų karaliavimo laikais. Kūrybiškumas – tai kriterijus, išskirsiantis vieną ar kitą asmenybę iš visų kitų, kurie gerai išmano savo sritis. Per savo dvylika akademinių metų visi gauname vienaip ar kitaip tą pačia informacijos dozę. Tačiau ne visi vienodai ją priimame, suvokiame, atsimename, tobuliname, naudojame, plečiame. Nustatyti standartai švietimo sistemoje tam tikra prasme pristabdo kūrybiškumo plėtrą, nes vaikas turi išmokti tai, ko mokoma mokykloje, ir būtent taip, kaip mokoma. Individualus ugdymas leidžia praplėsti šias ribas. Vietoj to, kad klausytų bendro kurso su klasės draugais, vaikas gali savaip sužinoti šią informaciją. Tokiu atveju lieka laiko ne tik informacijos priėmimui, bet ir jos panaudojimui. Tuos pačius dalykus skirtingi vaikai gali realizuoti visiškai skirtingose srityse.

Tėvams. Pradėkime nuo žodžių. Pagirkime vaikus už procesą, bet ne rezultatą. Pagirkime už tuos dalykus, kuriuos galbūt jis daro ar rodo nedrąsiai. Taip skatindami juos stengtis tobulėti, bet nepriversdami jaustis blogai, kai jiems nepasiseka. Priminti, kad jei dėsi daug pastangų, tau pasiseks. Kalbėkime.

Pedagogams. Pirmasis mokytojo tikslas turėtų būti kartu su vaiku ieškoti ir surasti jo stiprybes ir tada kartu joms suteikti galią. Vykdydamas individualią ugdymo programą mokytojas visus pagrindus gali išmokyti per realius patyrimus, kurie yra daug vertingesnis būdas priimti žinias. Norėdami papasakoti Vytauto Didžiojo indėlį Lietuvos kūrimui, galime eiti papietauti prie jo paminklo miesto centre arba aplankyti Vytauto Didžiojo universitetą, o norėdami suvokti, koks ilgas, bet malonus procesas yra laiško gavimas, parodykime vaikams, kaip reikia išsirinkti subjektą, parašyti laišką, surasti ir užrašyti adresą, nueiti į paštą, išsiųsti laišką ir laukti tos akimirkos, kada mama atidarys pašto dėžutę ir…

Net ir ėjimas į turgų su tikslu gali netikėtai atskleisti tam tikras vaiko stiprybes. Sekime visą procesą.

nekaraliai-vintage

Suteikime vaikams galimybę augti karalystėje, bet neauginkime karalių. Ugdykime gerus žmones ir suteikime galimybę jiems atrasti savo stiprybes ir augti stiprinant savo galias. Kiekvienas gali tapti herojumi, tik reikia tinkamos aplinkos jam atsiskleisti.

 

D. ir A.