smegenys2

  KĄ MOKYTOJAI VEIKIA VASARĄ?

2017-06-09 09.37.14

                  Baigiantis vasarai internete pasipila straipsniai ir nuomonės apie mokyklas ar mokytojus, kurie, deja, dažniau yra apie jų atlyginimus, nepasitenkinimą valdžios sprendimais, nei apie nuveiktus ar planuojamus darbus bei idėjas. Iš tiesų, bent jau man, vasaros atostogos yra metas pasiruošti naujiems mokslo metams. Kelionės, knygos, saviugda, naujos patirtys – galimybė tobulėti kaip asmenybei, kad atėjus rudeniui turėtum kuo pasidalinti su mokiniais.  Yra puikus posakis, „You Can’t Pour From an Empty Cup“ (liet. tu negali įpilti iš tuščio puodelio), kuris čia labai tinka. Tam, kad mokytojas galėtų priimti laukiančius iššūkius ir mokyti vaikus patraukliu, smagiu, įtraukiančiu būdu, jis pats turi būti įdomus. Pailsėjęs turėtų ieškoti naujų idėjų, mokymo(si) formų ir skirti laiko suplanuoti būsimus mokslo metus. Mokytojas vaikui yra ne tik mentorius, kuris turi rodyti tinkamą pavyzdį (angl. lead by example), bet ir draugas, turintis daug įtakos beformuojant vaiko asmenybei. „Bet kokia patirtis augantį žmogų gali daug ko išmokyti, jei šalia yra išmintingų suaugusiųjų“ (Asta Blandė, Eglė Gudelienė „Vaikas pokyčių kelyje“, 2016), todėl manau, jog mokytojo asmeninis tobulėjimas yra ne mažiau svarbus nei profesinis. Augti kartu su mokiniais – didžiulė garbė ir atsakomybė.

Šiandien mokytojui išpildyti bendrąsias programas padeda eksperimentai, tyrimai, praktinės veiklos, išvykos. Tačiau man vis tik kyla klausimas, ar jų tikrai užtenka, kad mes paruoštume vaiką pasauliui, kuris ne tik nuolat keičiasi, bet ir tampa vis labiau multikultūriniu? Čia aš kalbu ne tik apie keliones ar darbą užsienyje ateityje, juk ir dabar kasdieniui mūsų gyvenimui vis dažniau įtakos turi įvykiai, kylantys iš kitų kultūrų. Tai, kuo mes gyvename čia, Lietuvoje, dažnai priklauso nuo sprendimų, priimamų visame pasaulyje.  Ar kasdienis vaikų ugdymas mokykloje neturėtų apimti vertybių ir tikslų, kurie yra pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu lygiu? Ar gebėjimas mąstyti globaliai, įvertinant kitų tautų, šalių, kultūrų, visuomenių išskirtinumus, panašumus ir tarpusavio priklausomybę neturėtų būti ugdomas jau pradinėje mokykloje?

2016-06-22 17.18.08

edf

KO IŠ MŪSŲ TIKISI VAIKAI?

                  Kalbėdama su būsimais mokiniais ir jų tėvais apie lūkesčius mokyklai supratau, kad norint juos išpildyti, reikia ne tik nebijoti išeiti už savo komforto zonos ribų, bet ir praplėsti požiūrį ir žinias apie ugdymo programas visame pasaulyje. Todėl labai džiaugiuosi, kad jau išbandytos tarptautinės ugdymo programos ne tik neįstato manęs, kaip mokytojo, ir tuo pačiu visos klasės į jokius rėmus, o tik praplečia mūsų visų galimybes. Džiaugiuosi, kad galiu ugdyti vaikų gebėjimus rasti informaciją, spręsti problemas, prisitaikyti prie pokyčių, priimti sprendimus, bendrauti ir dalintis, apmąstyti savo mokymąsi, bendradarbiauti, rūpintis savimi, kitais ir aplinka per tokias integruotas temas, kurios apima ir viso pasaulio kontekstą, kelia ne tik klausimus apie geografinę padėtį, bet ir apie tautų skirtumus ar panašumus bei, kokios įtakos tai turi tų šalių žmonių gyvenimui, ugdo visuotinį supratimą, gilina pažinimą ir jausmus sau, savo bendruomenei ir pasauliui aplink save, įkvepia pozityviems pokyčiams ir įsitraukimui į globalinių problemų sprendimą.

Keli tokių temų pavyzdžiai yra  „Išradimai, pakeitę pasaulį“, „Laikas ir vieta, žemė ir kosmosas“, „Praeities pėdsakai“, „Visatos jėga“, „Gelbstint pasaulį“ . Aš tikrai nuoširdžiai tikiu, kad vaikai visuomet išmoks ir atras daugiau, jeigu vietoj to, kad skaičiuoti „kiek riešutukų voverytė rado miške?“ jiems užduosi kur kas sudėtingesnius, kompleksiškus ir įdomius klausimus: „Kokie išradimai labiausiai pakeitė žmonių gyvenimus? Iš kur mes žinome apie dinozaurus, jeigu jie išnyko prieš milijonus metų? Ar švarus ir grynas vanduo iš krano prieinamas visiems? Ką mes galime padaryti, kad išsaugotume atogrąžų miškus?“. Juk „tik sudarę visapusiškas galimybes domėtis pasauliu po truputį galime atskleisti, kas ir kodėl labiausiai patinka vaikui“ (Asta Blandė, Eglė Gudelienė „Vaikas pokyčių kelyje“, 2016). Juk didžiausias įvertinimas mokytojui yra tada, kai jo mokiniai nuoširdžiai užsikrečia naujomis idėjomis, grįžę namo ne tik moko tėvus rūšiuoti atliekas arba skaityti produktų etiketes parduotuvėje ir pasitikslinti, kiek cukraus yra jų pirkiniuose, bet dar ir paaiškina apie to svarbą bei kelia klausimus, kurie veda link teigiamų visos visuomenės pokyčių.

Neseniai praūžusiame „Laisvės piknike. Idėjų festivalyje“, inicijuoto visuomenininko ir žurnalisto A. Tapino buvo diskutuojama apie tai, ko mokyklos išmokys ateities Lietuvą. Švietimo ir mokslo ministrė J. Petrauskienė kalbėjo apie tai, kad pasaulis į priekį juda milžiniškais žingsniais, kad per artimiausius 20 metų nebeliks dalies dabar egzistuojančių profesijų bei darbo vietų, todėl švietimas tokiomis besikeičiančiomis sąlygomis turi prisitaikyti. Jos iškelti svarbiausi klausimai yra KO MOKYTI ir KAIP MOKYTI, o mokytojas išskirtas kaip turintis būti ne tik kompetentingas ir kvalifikuotas, bet ir pasitikintis savimi, laisvas žmogus, gebantis prisiimti atsakomybę ir pats užtikrinti švietimo kokybę per mokytojo ir mokinio santykį. Aš pritariu ministrės požiūriui, kad ugdymo turinys turi būti gyvas ir kintantis. Pati dirbama su vaikais ir kurdama mokyklos ugdymo turinį aš pastebėjau, kad mokiniai ne tik nesibaido mokytis fizikos, chemijos, biologijos, pasaulio istorijos pagrindų, informacinių technologijų, bet ir sudėtingų vertybinių ar pilietiškų temų, jau pradinėje mokykloje, o tai juos labiausiai ir domina! Todėl, naudodama tarptautines ugdymo programas, aš galiu užtikrinti ne tik kokybišką ir patrauklų ugdymą, bet ir išpildyti vaikų lūkesčius, kurie gerokai pranoksta mums įprastas ugdymo formas.

smegenys

KAIP PLANUOJAMAS UGDYMAS?

                  Keista, tačiau dažnai ugdymo proceso organizavimas, jo tikslai, priemonės, mokymosi būdai yra vis dar nugulę tik dokumentuose, reikalingi ir žinomi tik mokytojui ar pačiai mokyklai. O kaip mokinys? Ar jam nereikia žinoti, KODĖL jis mokosi vienų ar kitų dalykų? Kokia to nauda ir paskirtis JAM? Kokių tikslų siekiama mokantis šios temos? Aš manau, kad ugdymo programos, naudojamos mokykloje, turėtų būti priemonė mokytojui, kuri palengvintų, o ne apsunkintų jo darbą. Jos turi būti sukurtos taip, kad mokytojas taptų geriausiu mokytoju, kokiu gali tapti, o vaikai įgytų geriausią įmanomą išsilavinimą, kuris būtų stiprus tiek Lietuvos ŠMM ugdymo programų nustatytu, tiek tarptautiniu, akademiniu lygiu. Todėl mano naudojamas ugdymo turinys ir žingsniai, kurie užtikrina ne tik smagų, bet ir kokybišką ugdymosi procesą,  mokymosi tikslai yra sukurti ir parengti taip, kad būtų aiškūs ne tik mokytojui, bet ir vaikui.

Kiekviena nauja tema yra pradedama jaudinančia, įdomia įžanga į visą darbą, pradžioje visuomet suteikiant galimybę vaikams atskleisti, ką jie jau žino apie temą ir tai, ką jie planuoja išmokti – taip naujos žinios susiejamos su jau turima patirtimi. Vėliau aš, kaip mokytoja, padedu vaikams patiems suprasti ir atskleisti temos pagrindinę idėją (kodėl mes to mokomės ir kokia viso ugdymosi paskirtis) prieš pradedant smulkesnes, dalykines užduotis. Tuomet seka tiriamosios veiklos, kurių metu vaikai ieško informacijos ir įrodančios veiklos, leidžiančios jiems interpretuoti tai, ką išmoko, pademonstruoti, paaiškinti ir pasidalinti savo gebėjimais, žiniomis ir supratimu. Užbaigiamųjų veiklų metu vaikai susistemina savo mokymąsi ir pasidžiaugia tuo, ką išmoko, įsivertina savo pasiekimus. Tokia tikslinga sistema leidžia pasiekti kur kas geresnių akademinių, tarptautinių (angl. international mindedness) ir asmeninių tikslų.  Sakydama „tarptautiniai tikslai“ turiu galvoje ne tik mąstymą globaliai (angl. international mindedness) ir šio požiūrio lavinimą, bet ir žinių apie skirtingas tautas, kultūras, visuomenes gilinimą, jausmų sau, savo bendruomenei ir pasauliui aplink save ugdymą.

Mano nuomone, toks ugdymo planavimas ir organizavimas tai ne tik gairės sėkmingam ugdymuisi, tai postūmis tiek mokytojui, tiek mokiniams, vedantis į sklandų, kokybišką ir smagų mokymąsi.

 

KAS SVARBU TĖVAMS IR KAIP VAIKAI ĮSIVERTINA PASIEKIMUS?

              Tėvai visuomet nori žinoti, kaip sekasi jų vaikui, kokie jo pasiekimai, kaip juos vertina mokytojas. Tačiau vaikų pasiekimų vertinimas pradiniame ugdyme vis dar kelia daug diskusijų. Kodėl? Todėl, kad akivaizdu, jog ne tik vaikų pasiekimai tokiame amžiuje yra skirtingi, bet ir dauguma vertybių ir asmenybės savybių, kurias mes norime išugdyti negali pilnai atitikti standartų ar tilpti į vos kelis lygius. Taigi, neabejoju, kad vertinti reikėtų pačio vaiko asmeninę pažangą, ir tai daryti reikėtų ne tik mokytojui, bet ir pačiam vaikui. Todėl vaikai mano klasėje po kiekvienos ilgesnės temos, trunkančios apie mėnesį, patys įsivertina savo įgytas žinias, pastangas siekiant vieno ar kito tikslo. Vaikai svarsto ir sprendžia ar jie dar tik mokosi tai atlikti, suprasti, ar jau tobulina savo turimus įgūdžius, ar jau tikrai tai supranta, gali panaudoti savo žinias ar išmokyti kitus. Kitas svarbus aspektas, vaikui visuomet yra duodami pasiūlymai, ką konkrečiai ir kaip jis turėtų padaryti, kaip galėtų mokytis, kad taptų toje srityje geresnis, jo pasiekimai būtų aukštesni.

 

              Kitas, ne ką mažiau svarbus dalykas, yra trišalė sutartis (tėvai + mokytojas + vaikas), kuri pasirašoma du kartus metuose, iškeliami individualūs tikslai vaikui  ir aptariami jo pusmečio pasiekimai. Tai leidžia ne tik išsiaiškinti lūkesčius ir nustatyti mokymosi „pradžios tašką“, bet ir atrasti idėjų ir temų mokymuisi, kurias pasiūlo patys mokiniai ar jų tėvai. Taigi, pasiekimų vertinimas yra nuoseklus procesas, kuriame dalyvauja visi – tėvai, mokytojai ir vaikai. Ir jis reikalingas ne tam, kad lygintume vaikų pasiekimus tarpusavyje, o tam, kad galėtume kiekvienam vaikui individualiai padėti pasiekti geresnius rezultatus, siekiant akademinių ir asmeninių tikslų.

cof

 MOKYKLA, KURIOJE NE TIK AUGINAME, BET IR AUGAME

Pradinė mokykla yra vieta kurioje augame visi, mokosi ir mokiniai, ir mokytojai, ir tėvai. Tačiau sklandų ir kokybišką ugdymąsi galime užtikrinti tik tuomet, kai visi tampame ne tik stebėtojais, bet ir aktyviais šio proceso dalyviais, kai vaikai ne tik žino apie ką ir kodėl jie mokosi, bet ir turi galimybę suprasti pačio ugdymosi struktūrą, jo tikslus ir apmąstyti savo mokymosi rezultatus.

Tik tada, kai vaikai patys įsivertina savo pasiekimus ir gauna konkrečius paaiškinimus kaip jiems toliau mokytis ir ką daryti, norint tobulėti, mes galime kalbėti apie jų pasiekimų progresą. Viskas čia glaudžiai susiję: norėdami pasiekti akademinius tikslus, mes turime kalbėti ir apie asmeninius tikslus, kalbėdami apie žinias, mes negalime pamiršti įgūdžių, o norėdami gerai suprasti ir pažinti save, turime pažinti ir kitus – nuo savo klasės draugų iki didžiųjų pasaulio išradėjų. Vaikų mes negalime įsprausti į kažkokius vienus rėmus ar vieną ugdymo programą, juk jų poreikiai kasdien auga, todėl turime ne tik tobulėti patys, bet ir tobulinti ugdymo(si) metodus ir būdus žvelgiant ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kontekste.