IMG_5893

Man patinka kilti liftu… Kai buvau dar mokykloje, tiksliai nežinojau, kuo būsiu užaugęs, negalėjau įvardinti konkrečios profesijos, nes pradžioje patiko ugniagesiai ir taksistai, paskui – prezidentai ir verslininkai, teisininkai…  Galų gale noras tapo šiokiu tokiu įsivaizdavimu ar akimirka kažkur giliai mintyse, kuri pasakoja, kas esu ir, ką darau.  Tad toji „fotografija“  pasirodė maždaug tokia:

Aš su kostiumu, pasipuošęs elegantiškai, galbūt turiu portfeliuką. Esu monolito lifte. Liftas stiklinis ir pro stiklą viskas matosi. Kylu aukštai į pačius aukščiausius aukštus, gal apartamentus.  Lifte esu vienas ir žiūriu į atsiveriančius miesto vaizdus,  aš – aukščiausiame, prabangiausiame ir geriausiame… Jaučiausi svarbus.

 

Akimirka liko akimirka, tokia „išdirbta“ ir aiški.  Be priešistorės ir be tolimesnės įvykių sekos. Tiesiog  vaizdinys.  Tiesa, realybėje tai atrodo labai buitiška ir kiek nepatogu, nes kostiumas varžo ir ne visada norisi jį dėvėti, portfeliukai – nepraktiški… Monolitai iš tiesų labai nuobodūs, monotoniški, kur bekeliautum – visur jie panašūs. Tačiau kilti liftu man patinka.  Turbūt daug kam patinka. Gal tai, kad jis tave kelia kažkur aukštai… O vaizdas pro stiklines pastato sienas dažnai būna gražus,  na, tarkime Kauno Doke, ten kur yra Herojaus mokykla. Kai kyli tuo liftu, pamatai atsiveriančius vaizdus: Nerį, plaukiančius ledus ir baltą sniegą… Taip pat smagu valdyti liftą, paspausti mygtuką. Yra smagus žaidimo jausmas, nes tie lifto mygtukai turi gražias užsidegančias lemputes,  atrodo, kad valdai kažkokį labai techniškai  išmanų įrenginį: paspaudi, mygtukas žybteli raudona spalva ir liftas tyliai atvyksta.  Einu į vidų ir vėl spaudžiu mygtuką, raudona švieselė aplink mygtuką užsidega ir kylu į viršų.  Aš jį valdau. Apskritai žmonėms patinka valdyti dalykus.

Kartais, kai prieinu prie lifto galvoju: juk yra kokios 30 sekundžių, kai lauki lifto, dar 30 – kai kyli, tad tokią minutę galima meditacine pavadinti; tai tarsi dienos pauzė nuo greito dienos ritmo… Kaip kokiame viešajame transporte: sėdi susimąstęs, stebi aplinką, bet mintimis esi kažkur kitur…  Tiesa, visą šį meditacinį reikalą pagadina, jei netyčia papuoli į tą patį kilimą su nepažįstamuoju…  Ir štai pirmieji iššūkiai. Gali tekti su juo bendrauti, pažiūrėti į jį, parodyti kažkokią mimiką ar pasakyt kažką… Daug dilemų atsiranda. Kuris pirmas paspaus mygtuką? Paskui  paklausti, kuris į viršų, o kuris į apačią… Tada tokia savotiška kova prasideda: jei paklausiu pirmas, tai „pralaimėsiu“,  nes tas, kuris klausia, tarsi savotiškai prašo, kalbina, lyg jam labiau to reikia.  O tu lyg su rimtais reikalais ir problemomis važiuoji ir nelabai nori kalbėti apskritai su nieko. Tad iš esmės, dedi minimaliai pastangų į visą šį procesą.

Ir išvis, gal laiptais lipti? Nes yra kas lipa. Vieni laiptais, kiti – į kalną… Treti tiesiog daug vaikšto ar bėgioja. Tarkime, vaikai ir suaugusieji Himalajų kalnų papėdėse tiesiog lipa, nes kito kelio nėra.  Lifto, keltuvo, funikulieriaus nėra. Suaugę keliauja į darbus ryte, žingsniuoja kartais į viršų, o kartais – žemyn…  Šiaip jau – nesvarbu: jeigu leidaisi, tai kilsi, jeigu kilai, tai leisiesi. Kito kelio nėra. Lipa ir vaikai: į viršų, apačią ir atvirkščiai… Kasdien, kai eina į mokyklą, kai žaidžia… Netgi, kai tėtis padovanoja dviratį: kad ir pavažiuosi tik  20 metrų ir vėl turėsi jį imti į rankas pasinešti. Arba kiek į viršų, arba kiek žemiau, bet teks pasinešti… Jie neturi pasirinkimo. Lipa, nes reikia. O aš turiu pasirinkimą? Manau, kad taip. Bet ar dėl to visada renkuosi lengvesnį kelią?  Tad kodėl lipu?

IMG_6363

Lipu, nes galiu rinktis. Tiesa, tai yra vos keli aukštai, jeigu kalbame apie Kauno Doką. Ar tai yra didelis iššūkis?  Turbūt kiekvienam savaip….  Tačiau svarbu ne tai. Mąstome mes labai impulsyviai ir sprendimus priimame milisekundžių greičiu.  Šokoladas ar vaisius, knyga ar serialas, pėsti ar su automobiliu, laiptai ar liftas? Komfortas ar diskomfortas (nors ir menkas)? Daugumoje atvejų renkamės tai, kas „fainiau“, lengviau ir skaniau… Mūsų protas taip jau sutvertas – vengti sudėtingumo ir nesaugumo,  iššūkis pats savaime nėra natūralu. „Pirmoji“ impulsyvioji mintis, iškilus dilemai – rinktis paprastumą ir malonumą.

Kaip auginu valią? Negi tai įgimta ir vieni tiesiog ją turi, o kiti – ne? Šį kartą lipsiu laiptais, nes  treniruoju protą ir pirminę mintį. Kai iškyla klausimas – lengvą ar kiek sunkesnį, norėtųsi  natūraliai pasirinkti auginantį kelią. Ir, manau, tai yra gera pradžia….. Juk lengviau pradėti nuo minties lipti laiptais, nei nuo minties lipti į Everestą?  Arba paprasčiau: juk taip sunku kartais prisiversti tvarkytis….  Turbūt lengviau yra susitarti su savimi: na sutvarkysiu tik vieną kambarį o paskui – žiūrėsim…

Ką galvoju, kai lipu? Tiesiog lipu?  Lipimas laiptais nėra lipimas kalnu. Snieguotų viršūnių nėra, vaizdo, kuris priverstų sustoti ir pasigrožėti – taip pat…  Be to, lipimas  kalnu moko žiūrėti  po kojomis.  Moko turėti tikslą, viršūnės viziją, tačiau žiūrėti po kojomis taip pat reikia. Kad ir kokie gražūs vaizdai aplink, dėti koją ir dairytis aukštai vienu metu negali. Mokaisi būti čia ir dabar, atlikti vieną veiksmą po kito.

IMG_6149

Lipti laiptais galėčiau panašiai: koja po kojos,  vienas veiksmas paskui kitą. Gaila, kad stabtelėjus netenka grožėtis vaizdais… nes dažnai – tai tik laiptinė, betonas, turėklai, juoda, balta, pilka… Tiesa, stabtelčiau apsidairyti, kad ir sekundei… jei matyčiau paveikslą, gal nuotrauką, gal užrašytą įdomią mintį? O gal eičiau šalia su žmogumi, su kuriuo pasikeičiau keletu žodžių ar šypsena… Dėl bet ko, kas priverstų mane duoti peno smegenim ar širdžiai, sutikčiau stabtelti kokioms kelioms sekundėms… ir paskui vėl lipti. Kodėl dar lipu laiptais?  Nes kai kurias dienas tiesiog sėdžiu prie stalo arba automobilyje ir kartais – tai vienintelis fizinio aktyvumo pratimas, kuri atlikau tą dieną…

Ko mes siekiame? Auginti laiptų lipimo čempionus? Fiziškai stiprius mokinius? Sportuojančius tėvus?  Galbūt…   Manau, svarbiausia yra suprasti, kad didžiają dalį realybės vaikas suvokia pagal tai, kaip mato elgiantis mus. Tad ir klausiu dažnai savęs?  Ar tai, ką darau dabar, yra geriausia, ką galiu daryti?

Privilegijos ugdyti atsakomybę ir valios tik pačiam prieš save mes netekome tą akimirką, kai tapome tėvais.   Mus kasdien stebi, girdi ir analizuoja mūsų vaikai. Tapome vaikų pasaulio viešieji asmenys, aptarinėjami, kopijuojami, apie mus skleidžia gandus, tiesą, išsako paslaptis… viską.  Tapdami geresniais galim teisingai įtakoti ir mus supančią aplinką ir atvirkščiai.  Tad klausimas toks:  kokį mane mato vaikai? Kaip aš elgiuosi? Skaitau knygą? Sveikai maitinuosi? Maigau telefoną ar kompiuterį, ar judu lauke? Ir daug kitų dalykų, apie kuriuos nuolat kartojame vaikams…. Turi daryti vieną ir kitą pats.

O man pačiam? Kas man įprasta? Ką renkuosi?  Pastanga ar malonumas? Tad kodėl nepradėjus nuo paprastos ir kontroliuojamos idėjos – laiptai ar liftas? O paskui belieka tik veikti.

Maža mintis, po daugybės bandymų, gali tapti sėkmingo žmogaus mąstymo įpročiu.